Nešiojamas kompiuteris – kas tai?


Šiame skyrelyje bandysime atskleisti kas toks per daiktas yra nešiojamas kompiuteris?

Nešiojamas kompiuteris yra asmeninis kompiuteris mobiliam naudojimuisi. Nešiojamo kompiuterio sudėtyje yra tipiniai stacionaraus kompiuterio komponentai – ekranas (matrica), klaviatūra, įvesties įrenginys, atstojantis pelytę bei garsiakalbiai. Nešiojamas kompiuteris yra maitinamas maitinimo bloko, kuris paprastai nėra paties nešiojamo kompiuterio korpuso dalimi, o „tarpas“ tarp rozetės bei kompiuterio. Maitinimo blokas taip pat įkrauna bateriją, kuri, priklausomai nuo jos talpos, gali valandų valandas leisti naudotis kompiuteriu neturint išorinio maitinimo šaltinio – t.y. rozetės. Nešiojami kompiuteriai taip pat gali būti vadinami „noutbukais“ arba „laptopais“.
Pernešiojami kompiuteriai, paprastai mono-chrominiai CRT, kurie vėliau tapo moderniais nešiojamais kompiuteriais, buvo numatomi nedidelei klientų nišai, labiau specializuoti tokioms sferoms kaip karyba, klientų aptarnavimas ar atstovavimas. Pernešiojamiems kompiuteriams tapus mažesniais, lengvesniais, pigesniais, galingesniais bei ekranui tapus didesniam ir geresnės kokybės, jie tapo labiau naudojami visų sričių atstovų įvairiausiems tikslams.

Istorija

Kai 70-aisiais asmeninis kompiuteris tapo prieinamu daugeliui, gimė asmeninio nešiojamo kompiuterio mintis. 1986-aisiais kompanijos „Xerox PARC“ atstovas Alanas Kėjus (Alan Kay) sumanė koncepciją „Asmeninis nešiojamas informacijos manipuliatorius“, kurį jis 1972-aisiais pristatė pavadinimu „Dynabook“. 1973-iaisiais IBM pristatė savo „IBM SCAMP“ projektą ( ang. Special Computer APL Machine Portable – Specialus Kompiuteris APL Mašina Nešiojama). Šis prototipas buvo paremtas „IBM PALM“ procesoriumi (ang. Put All Logic In Microcode – Sutraukti Visą Logiką Mikrokode). 1975-ųjų rugsėji ta pati IBM kompanija pasiūlė rinkai pirmą nešiojamą kompiuterį „IBM 5100“, kuris buvo pagamintas remiantis „SCAMP“ projektu. Kadangi 8-bitų Centriniai Procesoriai (CPU – ang. Central Processing Unit) tapo priimtinais plačiam naudojimui, nešiojami įrenginiai sparčiai paplito. 1981-aisiais išleistas „Osborne 1“ naudojo „Zilog80″ procesorių bei svėrė 10,7 kg. Pastarasis buvo be baterijos, turėjo 5″ (13 cm) CRT ekraną bei du 5,25“ (13,3 cm) lanksčiųjų diskelių (ang. Floppy) skaitytuvus. Tais pačiais metais buvo anonsuojamas „Epson HX-20“ nešiojamas kompiuteris, kuris turėjo būti panašesnis į šiandieninius nešiojamus kompiuterius. Jam buvo numatomas LCD (ang. Liquid Cristals Display – Skystųjų Kristalų Monitorius) ekranas, pakraunama baterija bei skaičiuotuvo dydžio spausdintuvu, ir visi šie įrenginiai viename korpuse turėjo sverti vos 1,6 kg. Tuo pačiu laikotarpiu kompanijos „Tandy/RadioShack“ bei „HP“ pristatė rinkai skirtingų dizainų nešiojamų kompiuterių linijas. Pirmasis šiandien standartu tapusiu atlenkiamu ekranu nešiojamas kompiuteris buvo pristatytas 80-ųjų pradžioje. „Dulmont Magnum“ buvo pristatytas 1981-82-aisiais Australijoje, tačiau tarptautinę rinką pasiekė tik 1984-85-aisiais. 1982-aisiais buvo pristatytas „GRiD Compass 1100“, kurį naudojo NASA bei karinės organizacijos, ir kainavo jis tuo metu 8150,- USD, kas šiandien prilygtų 19630,- USD, t.y. 50 tūkst. litų! 1983-iaisiais rinkai buvo pristatytas „Gavilan SC“ nešiojamas įrenginys, kurį kūrėjai pirmą karta pavadino „laptopu“ (žodis „Laptop“ yra ypač paplitęs nešiojamą kompiuterį įvardijantis terminas anglų kalboje). Nuo tų metų buvo pristatyta daug šiandieniniams nešiojamiems kompiuteriams būdingų įrenginių bei koncepcijų. Jų tarpe galime paminėti lietimui pirštu jautrų „Touchpad“ langelį (Gavilan SC) bei sumažintos vairalazdės koncepciją „Pointing Stick“ (IBM ThinkPad 700, 1992-ieji) kursoriaus valdymui, rašybos ranka atpažinimo technologiją (Linus Write-Top, 1987-ieji). Kai kurie procesoriai, tokie kaip Intel i386SL, buvo patobulinti mažesniam energijos suvartojimui kad pasiekti baterijos tarnavimo laiko prailginimo. Tam pačiam tikslui siekti buvo įdiegtos tokios naujovės, kaip Intel SpeedStep bei AMD PowerNow! technologijos, kurios, nesant poreikiui, procesorius galėjo tam tikra prasme prislopinti. VGA rezoliucijas ekranai pasiekė 1988-aisiais (Compaq SLT/286). 1991-aisiais stipriai paplito spalviniai ekranai, kurių matmenys vis didėjo, ir 2003-iaisiais buvo pristatytas 17″ ekraną turintis nešiojamas kompiuteris. Kietieji diskai pradžioje nebuvo naudojami nešiojamuose kompiuteriuose, tačiau laikui bėgant, į juos buvo pradėta montuoti dabartiniai stacionarių kompiuterių dydžio (3,5″) kietieji diskai. Vėliau, apie 1990-uosius, buvo pradėti naudoti mažesni – 2,5″ bei 1,8″ kietieji diskai. Nešiojamų kompiuterių kietųjų diskų talpa paprastai buvo ženkliai mažesnė nei stacionarių kompiuterių. Optiniai kaupikliai, pradžioje tik nuskaitantys CD-ROM, vėliau ir įrašantys, dar vėliau nuskaitantys bei įrašantys DVD ar Blu-Ray diskus, plačiai paplito 2000-aisiais.

Klasifikacija

Dell pilno dydžio nešiojamas kompiuteris
Dell pilno dydžio nešiojamas kompiuteris

Pilno dydžio nešiojamieji kompiuteriai (ang. Full-size Laptop): nešiojamas kompiuteris, kurio kėbule pilnai išsidėsto „pilna klaviatūra“ (klaviatūra, kurioje yra pilnas QWERTY klavišų rinkinys, 13,5″ skersmens, kur klavišo skersmuo ne mažesnis nei 0,75″) bei dar lieka vietos po ja riešams pridėti. Ne mažesnis nei 11″ klaviatūros skersmuo buvo pasiūlytas priimti standartu. Pirmieji nešiojamieji kompiuteriai buvo JAV standarto „A“ popieriaus lapo dydžio (8,5×11 colio). Vėliau buvo pristatyti A4 lapo dydžio nešiojamieji kompiuteriai, kurie leido dešiniajame krašte išdėstyti papildomą klavišų stulpelį bei praplatinti ekraną.
Internetinis kompiuteris (Netbook): mažesnis, lengvesnis, mobilesnis nešiojamas kompiuteris. Tuo pačiu dažnai pigesnis už pilno dydžio nešiojamus kompiuterius, tačiau turi mažiau funkcijų bei yra silpnesnis. Mažesnė klaviatūra taip pat vienas iš trūkumų. Nėra ryškios ribos tarp pigaus pilno dydžio mažo nešiojamojo kompiuterio ir internetinio kompiuterio – kai kurie 11,6″ ekraną turintys pilno dydžio nešiojami kompiuteriai gali būti traktuojami kaip internetiniai kompiuteriai. Kadangi internetiniai kompiuteriai yra nedideli savo dydžiu, internetiniai kompiuteriai paprastai būna be vidinio optinių diskų skaitytuvo (CD/DVD-ROM).
Planšetiniai kompiuteriai (Tablet PC): egzistuoja du tipai planšetinių kompiuterių – vieno tipo kompiuterių ekranas apsisuka ir gali būti uždaromas virš klaviatūros kad ekranas liktų išorėje, kito tipo planšetiniai kompiuteriai paprastai būna tik ekranas ir kompiuterio dugnas. Kartais pastarojo tipo planšetiniai kompiuteriai turi kelis klavišus, o senesni modeliai labai mažas pilnas klaviatūras aplink ekraną. Visais atvejais valdymas pagrįstas lietimui jautriu ekranu.
Ultra mobilūs kompiuteriai (Ultra-mobile PC arba UMPC): tai nedideli, ekranas-dugnas tipo kompiuteriai su įvesties pagaliuku (Stiliumi). Šių kompiuterių specifikacijas 2006-ųjų pavasarį įformino kompanijos Microsoft ir Intel. Sony dar anksčiau bandė šios klasės kompiuterius pristatyti rinkai (Sony U serija), kurie, deja, buvo parduodami tik Azijoje. Ultra mobilūs kompiuteriai yra mažesni nei sub-nešiojami kompiuteriai, turi TFT ekraną, kurio skersmuo svyruoja nuo 12,7 iki 17,8 cm, o valdomi kaip ir planšetiniai kompiuteriai, lietimui jautraus ekrano pagalba. Nėra griežtų ribų tarp ultra mobilaus, sub-nešiojamo ir planšetinio ekranas-dugnas tipo kompiuterių.
Delniniai kompiuteriai (Handheld PC): tai delninis kompiuteris, paprastai vientiso korpuso, kuris įra mažesnis nei bet koks nešiojamas kompiuteris. Kartais tokie kumpiuteriai vadinami „PalmTop“. Pirmasis delninis kompiuteris, pavadinimu :Atari Portfolio“, suderinamas su IBM stacionariu kompiuteriu pasirodė 1989-aisiais. Kitas ankstyvas atstovas – „Poqet PC“ buvo pristatytas 1989-aisiais, o „HP 95LX“ – 1991-aisiais. Buvo ir kitų delninių kompiuterių atstovų, palaikančių DOS operacinę sistemą.
Tvirti nešiojamieji kompiuteriai (Rugged PC): suprojektuoti naudojimui ekstremaliomis sąlygomis – atsparūs mechaniniams pažeidimams, ekstremalioms temperatūroms, drėgmei, dulkėms. Tokie nešiojami kompiuteriai labiau paplitę karyboje, mokslininkų tarpe ir kt.

Pernešami kompiuteriai

Pernešamais kompiuteriais vadinami nešiojami kompiuteriai, kurie pilnai atitinka stacionaraus kompiuterio specifikacijas, tačiau yra neženkliai silpnesni. Pernešami kompiuteriai paprastai būna didesni ir sunkesni nei nešiojami kompiuteriai. Dažnai pernešami kompiuteriai turi galingas sistemas, ekrano skersmuo nemažesnis nei 15″. Tokie kompiuteriai mažiau patogūs nešiojimuisi, yra gremėzdiški, baterijos tarnavimo laikas ženkliai trumpesnis. Pernešami kompiuteriai yra stacionaraus kompiuterio atmaina, skirti mobilesniam ir patogesniam galingos sistemos transportavimui.
Kai kurie šios nešiojamų kompiuterių klasės atstovai turi tik tam tikrą dalį stacionariems kompiuteriams būdingų komponentų, pakankamų sistemos galiai palaikyti už minimalią kainą su minimaliom baterijos sąnaudom. Yra tokių pernešamų kompiuterių, kurie net neturi integruotos baterijos.
2000-ųjų pradžioje stacionarūs kompiuteriai tapo galingais, juos buvo lengviau atnaujinti naujais komponentais ir buvo kur kas pigesni už nešiojamus kompiuterius. Dauguma periferijos įrenginių tapo suderinamais su USB jungtimi, tad nebereikėjo diegti naujų papildomų išplėtimo plokščių. 2008-ųjų antrojoje pusėje nešiojami kompiuteriai pasiekė stacionarių kompiuterių pardavimo lygmenį.
„Media centras“ ir „Žaidimų kompiuteris“ tapo nešiojamų kompiuterių atšakomis, pažyminčiomis specializaciją multimedijai arba žaidimams.

Sub-nešiojami kompiuteriai

Sub-nešiojamas arba kitaip Ultra mobilus nešiojamas kompiuteris yra pritaikytas mobilumui (nedidelis, lengvas, baterijos tarnavimo laikas ilgesnis) su siekiu būti artimam paprastam nešiojamam kompiuteriui galios atžvilgiu. Šios šeimos atstovai paprastai mažesni ir lengvesni už standartinius pilno dydžio nešiojamus kompiuterius, kurių svoris svyruoja nuo 800 g iki 2 kg. Baterijos tarnavimo laikas gali siekti net 10 nepertraukiamo darbo valandų. Po internetinių nešiojamų kompiuterių (Netbook’ų) pristatymo rinkai, riba tarp sub-nešiojamų kompiuterių ir galingesnių netbook’ų tapo nebeaiški.
Kad pasiekti mažesnį svorį bei dydį, ultra-mobilūs kompiuteriai paprastai būna 13″ dydžio ekranais (yra mažesnių, iki 6.4″), turi kelias jungtis (dažniausiai dvi arba daugiau USB jungčių), naudojamos brangios, bet efektyvios medžiagos (tokios kaip aliuminis) dydžio mažinimui. Dažnai ultra-mobilūs kompiuteriai komplektuojami be optinių diskų skaitytuvo (ODD), tačiau juos galima prijungti prie išplėstinio doko, kuriame yra DVD skaitytuvas, papildomos jungtys bei papildoma baterija.
Sub-nešiojamas kompiuteris naudoja stacionariems kompiuteriams pritaikytas operacines sistemas (OS), tokias kaip MS Windows, Linux ar MacOS, bet ne MS Windows CE, PalmOS ar Internet Tablet OS.
2011-ais parodoje „Computex 2011“ kompanija Intel pristatė ultra-mobilių nešiojamų kompiuterių klasę, pavadinimu „Ultrabook’ai“. Šis terminas apibūdina mobilų kompiuterį, kuris turi griežtas dydžio, svorio, baterijos tarnavimo laiko ribas bei panašėja į planšetinių kompiuterių gebėjimą vartotojui pasiūlyti greitą bei patogų darbą kompiuteriu. Intel kompanijos skaičiavimais, 2012-ųjų metų pabaigoje net 40 proc. Nešiojamų kompiuterių rinkos sudarys būtent „ultrabook’ai“ (aut. pastaba – akivaizdu, kad Intel ir vėl klydo… :D).

Internetiniai kompiuteriai (NetBook)

Internetiniai kompiuteriai, kitaip Netbook’ai, yra lengvi, ekonominės klasės, mažai energijos vartojantys ir ypač pritaikyti bevielėms technologijoms interneto prieigai.
Pagrindinė netbukų paskirtis yra interneto naršymas, elektroninio pašto prieigai, dėl to labiau pritaikyti internetinei programinei įrangai (internete veikiančioms aplikacijoms), „Debesų“ (Cloud) technologijoms panaudoti. Šioms technologijoms nereikalingas galingas vartotojo kompiuteris, nes procesai vykdomi serveriuose. Pagrindinis skiriamasis bruožas yra optinių diskų grotuvo (CD/DVD ar Blu-Ray) nebuvimas. Korpusų dydžiai svyruoja nuo 5″ iki 12″, tačiau dažniausiai būna 9″ ar 11″, o svoris – 900 g – 1,4 kg.
Netbukai dažniausiai būna parduodami su įdiegtomis „lengvomis“ operacinėmis sistemomis, tokiomis kaip Linux, MS Windows XP ar MS Windows 7 Starter Edition.
Kadangi šie įrenginiai yra maži ir „labai mobilūs“, turi ir keletą trūkumų. Dėl savo plonumo pirmieji netbukai neturėjo kietojo disko, o jo vietą užėmė SSD (Solid-state drive) atminties moduliai, kurių talpa labai nedidelė (4-16 GB), tad ne daug vietos buvo paliekama vartotojui mėgstamų programų įdiegimui. Vėliau netbukai buvo pritaikyti 2.5″ kietiesiems diskams. Kiti trūkumai – lyginant su pilno dydžio nešiojamais ir sub-nešiojamais kompiuteriais, netbokai turi mažesnės talpos kietuosius diskus (HDD), lėtesnius centrinius procesorius (CPU) bei mažesnį darbinės atminties (RAM) kiekį.
2009-ais kompanija Google pristatė šiai nišai pritaikytą operacinę sistemą „Google Chrome OS“.
Netbukai, su svorio, dydžio ir kainos santykiu, atitinkamai iki 1 kg, iki 9″ ir iki 1000 Lt, pradėjo stipriai populiarėti nuo 2008-ų metų.

Tvirti nešiojami kompiuteriai (Rugged PC)

Tvirti, arba sutvirtinti nešiojami kompiuteriai yra pritaikyti naudojimuisi nepalankiomis aplinkos sąlygomis, tokiomis kaip stipri vibracija, ekstremalios temperatūros, drėgmė arba dulkės. Sutvirtinti kompiuteriai nėra paprasto nešiojamo kompiuterio kopija, tik sutvirtinta, o atskirai suprojektuotas nuo nulio tvirtas kompiuteris. Tvirti nešiojami kompiuteriai yra mažiau patogūs nešiojimui, sunkesni ir gana stipriai brangesni, beveik niekada nesutinkami eilinės kompiuterių prekyvietėse.
Tvirtiems nešiojamiems kompiuteriams būdingi šie aspektai: guminė plėvelė po klaviatūra, užrakinami išplėtimo lizdų dangteliai, pasyvus aušinimas, ypač ryškus ekranas, kurio pagalba galima lengvai skaityti nedidelį tekstą ryškioje dienos saulėje, kėbulai pagaminti iš magnio ir aliuminio lydinio, kuris yra daug tvirtesnis nei plastikas, SSD arba vibracijai atsparūs kietieji diskai. Tvirti nešiojami kompiuteriai dažniausiai yra naudojami visuomenės apsaugos sferose (greitoji med. pagalba, policija, gaisrinė), karyboje, lauko technikoje, kalnakasyboje ar naftos gavybos pramonėje. Sutvirtintieji nešiojami kompiuteriai paprastai parduodami organizacijai, ne asmeniui, ir ant jų nerasite gamintojų ar platintojų reklaminių lipdukų.

Planšetiniai nešiojami kompiuteriai

Tipiniai modernūs „transformuojami“ kompiuteriai turi sudėtingą ekrano ir klaviatūros sukabinimo į vieną aparatą įrenginį, kuris leidžia paprastą nešiojamą kompiuterį paversti planšete, kur klaviatūra slepiasi po į išorę persuktu ekranu.
Paprastai toks sujungimo įrenginys vadinamas „persukimo vyriu“. Jo paskirtis – leisti ekraną apsukti 180 laipsnių kampu ir prispausti jį prie klaviatūros, kad ekranas liktų išorėje. Šis sprendimas yra vienas didžiausių techninių nešiojamo kompiuterio trūkumų dėl savo jautrumo.
Kai kurie gamintojai šiuos trūkumus bandė išspręsti kitais būdais. Pavyzdžiui kompanijos Acer vienas iš modelių buvo siūlomas su ištraukiama (Slide) klaviatūra iš po ekrano, taip iš planšetinio gaunamas nešiojamo kompiuterio korpusas.
Tokie planšetiniai kompiuteriai yra neblogas sprendimas tiems, kas mėgsta spausdinti tekstus klaviatūra, o kitus veiksmus atlikti lietimui jautraus ekrano dėka.


Laukite tęsinio… 🙂

Parašykite komentarą